Pristatome interviu su visų mylimu licėjaus mokytoju Ričardu Jankausku, publikuotą viename didžiųjų šalies dienraščių naujųjų mokslo metų proga.

„Nemanau, kad mokytojas mokiniams gali padaryti didžiulę įtaką“, - kai pokalbio pradžioje Vilniaus licėjaus etikos mokytojas Ričardas Jankauskas ištaria tokius žodžius, labai noriu ginčytis. Etiką, muziką ir meno istoriją dėstantis pedagogas - mokinių numylėtinis, nuolat patenkantis į geriausiųjų mokytojų sąrašus, internetinėje svetainėje „Facebook“ turintis 629 fanus.

Galbūt mintis apie mokytojo nereikšmingumą - tik nenoras pačiam susireikšminti? Taip pagalvoju, kai R.Jankauskas ima pasakoti, jog per jo pamokas mokiniams įdomu pasikalbėti apie viską - ir apie seksą, ir apie tėvynės meilę. „Labai trūksta to esminio gyvenimo mėsinėjimo. Vartotojiškoje visuomenėje rimtai apie nieką nešnekama“, - mokytojas negaili kritikos šiuolaikinei visuomenei.

***

- Daugelis žmonių tvirtina, kad keisti visuomenę reikėtų pradėti nuo švietimo sistemos. Jūsų nuomonė - kitokia. Kodėl?

- Žmonės dirba per kelis darbus ir mano, kad kažkas turi būti atsakingas už jų vaikus - mokykla, švietimo ministerija. Tačiau tai yra nesąmonė. Vertybės pirmiausia turi ateiti iš šeimos.

Gyvenimas yra daugialypis. Viskas formuoja asmenybę - ir tavo genai, ir tavo lopšelio auklėtoja, ir tavo pirmoji mokytoja, ir kiemo draugai, ir televizijos laidos, kurias žiūri. Tačiau nereikia pervertinti mokytojo galimybių, jis negali labai daug. Štai aš atsistoju pakalbėti su mokiniais valandą per savaitę, o tada mokinys išeina į gyvenimą, kur jį daug stipriau veikia daugybė dalykų.

Taip pat neturėtume užmiršti, kad dabar vidurinė mokykla orientuota į aukštąją mokyklą, aukštoji mokykla orientuota į profesiją, profesija orientuota į tai, kiek nuliukų bus skaičiuje, nurodančiame tavo atlyginimą.

- Teigiate, kad mokykla taip pat ugdo vartotojiškos visuomenės atstovus?

- Vartotojiškoje visuomenėje mokykla negali būti nevartotojiška. Vaikams mėgstu pateikti tokį pavyzdį: jei nuolat prausiesi nešvariu vandeniu, vieną gražią dieną pripranti, kad tavo kūnas tamsėja, patampi murzinos spalvos ir savęs kitokio jau neįsivaizduoji. Tai natūraliai vyksta. Dabar nuo sovietinio socializmo kraštutinumo einame į laisvosios rinkos kraštutinumus.

Vartotojiškoje visuomenėje didžiuliai institutai dirba, kad parduotų prekes. Puikiai žinome, kad nebegaminami daiktai, gaminami poreikiai. Taikomi psichologijos metodai, daug mąstoma, kokios spalvos turi būti prekė ar pakuotė. Tuo tarpu niekas neinvestuoja pinigų, kad paaiškintų, ką daryti, kad tavęs neapgautų.

- Turbūt apie tai pasikalbate su mokiniais per etikos pamokas. Kokios temos labiausiai domina moksleivius?

- Mokiniams įdomu kalbėti apie viską. Jiems įdomi bet kuri tema, kai į ją gilinamasi. Labai trūksta to esminio gyvenimo mėsinėjimo. Pagalvokite, ką moksleiviai sužino apie seksą iš televizijos? Jie mato iškreiptą vaizdą filmuose, kaip „chebra“ sugula kartu į lovą. Ateina vyras į kavinę, pasiūlo merginai tapti jo meiluže, viskas atrodo taip paprasta. Iš tikrųjų jaunuoliai nesupranta moteriškojo pasaulio, merginos gal šiek tiek daugiau supranta vyrus, bet visiems yra daug neaiškumų.Apie viską įdomu kalbėti - ir apie seksą, ir apie meilę Lietuvai. Pavyzdžiui, galima diskutuoti, kam naudinga meilė Lietuvai - gal oligarchams, kurie stovi su tautinėmis vėliavėlėmis, o paskui visus gražiai melžia.

Vartotojiškoje visuomenėje rimtai apie nieką nešnekama, nes durnių lengviau politiškai valdyti, durnius yra geresnis vartotojas, nes jam viską gali įkišti.

- Manote, mokykloje turėtų būti daugiau dėmesio skiriama vertybių nagrinėjimui?

- Problema ne ta. Vertybes gali diegti ir matematikas, ir fizinio lavinimo mokytojas. Tu stovi prieš klasę ir automatiškai diegi vertybes. Svarbu, kaip tu kalbi - rėki ar nerėki, ar esi tolerantiškas ar netolerantiškas.

Tolerancija ypač svarbi. Tolerancija yra harmonija su pasauliu ir su savimi. Tolerancijos nebuvimas - tai tokio pasaulio, koks jis yra, nepripažinimas. Pasaulis įvairialypis, tačiau tavo smegenėlės nepajėgia apimti jo sudėtingumo, tada tu pradedi jį revizuoti ir padarai tokį, koks tau reikalingas. Visiems, kurie netinka į tavo suvokimą, sakai - tu esi kvailys, tu neteisingas.

Čia ir yra klausimas, koks žmogus mokiniui kalba mokykloje. Tai turėtų būti asmenybė. Tačiau jauni talentingi žmonės dirbti į mokyklą neina. Per keliolika metų vos keli Vilniaus licėjaus mokiniai nusprendė studijuoti pedagogiką. Kodėl? Juk mokytojo darbas - fantastiškas, nuolat bendrauji su žmonėmis, visi jie unikalūs, jokios rutinos.

Atsakymas aiškus - visuomenė yra vartotojiška, žmonės nori turėti namą ir automobilį. Per televizorių matome, kokie yra gero gyvenimo simboliai, jie ir formuoja žmones nuo mažų dienų.

- Ką daryti, kad mokyklose atsirastų tų asmenybių?

- Manau, kad šitą įmanoma sutvarkyti tik per pinigus. Kitaip mokytojo profesijos prestižas nepakils.

Naivu tikėtis, kad gaudami didesnes algas, mokytojai geriau dirbs. Aš atsistoju prieš klasę ir dėstau taip gerai, kaip galiu. Jei man dvigubai daugiau mokės, aš dvigubai geriau pamokos nepravesiu.

Tačiau reikia motyvuoti jaunus žmones, kad jie ateitų dirbti į mokyklą. Ypač - į kaimo mokyklas. Sovietmečiu nenorintys eiti į kariuomenę eidavo į kaimą dirbti mokytojais - taip ten atsidurdavo perspektyvesnis jaunimas. Dabar ten beveik niekas neina.

- Ar geras mokytojas gali susišnekėti su visais mokiniais? Kai kurių mokyklų mokytojai skundžiasi, kad su mokiniais susikalbėti tiesiog neįmanoma.

- Girdžiu kolegas kalbant, kad mokytojams dabar labiau rūpi ne dėstyti dalyką, o suvaldyti mokinius. Kodėl? Jų šeimoje yra toks požiūris į mokytojus. Vaikai girdi, ką apie mokytojus šneka jų tėvai, ir jau ateina su tam tikromis nuostatomis.

Tačiau man atrodo, kad net ir kolonijoje su mokiniais galima normaliai pasikalbėti. Tik reikia pagauti, kur yra žmogaus pasaulio ribos. Pavyzdžiui, su trimečiu negali kalbėti taip, kaip su trylikamečiu, tačiau reikia šnekėtis labai rimtai, turi maksimaliai išsemti jo pasaulį. Mokytojas turi mokėti skaityti raštą žmogaus veide.Man sunku apie tai kalbėti. Tai, ką sakau, galbūt yra nesąmonė, nes kalbu ne apie savo patyrimą. Būtų įdomu pačiam padirbėti jaunimo mokykloje ar nepilnamečių kolonijoje ir pasižiūrėti, kaip yra.

Tiesa, bendros kultūros mūsų visuomenėje stinga. Tebesame mužikai, kuriems kiekvienas daugiau žemės turintis kaimynas yra priešas. Vaikas ateina į mokyklą su įkaltais į galvą principais, jam džiugu, jei tėvo automobilis naujas, o draugo tėvo automobilis nenaujas.

- Visi žinome posakį, kad laimė yra ne piniguose, tačiau kažkodėl dauguma žmonių elgiasi taip lyg būtų atvirkščiai.

- Dar tik viena lietuvių karta gyvena laukinio kapitalizmo sąlygomis. Dar nespėjome pasitikrinti, ar iš tikrųjų turtas atneša laimę. Vakaruose situacija gal šiek tiek kitokia - ten aristokratas yra ne tas, kuris turtingas, o tas, kuris atsakingas pirmiausiai už save, tada - už savo šeimą, už savo valstybę.

Nenoriu dramatizuoti. Galbūt kas nors bus laimingas ir tarp daiktų. Automobilis, namas, milijardas nėra blogai. Negerai yra tada, jei imi tarnauti tam automobiliui.

- O ką daryti žmogui, kuris supranta, kad pinigai laimės neatneš, bet vis tiek nėra laimingas? Ką patartumėte paaugliui, kuris suvokia, kad jo šeimoje santykiai tragiški, jis nesutaria su draugais, jaučiasi niekieno nemylimas.

- Visiems mums reikia pradėti nuo savęs. Jei nesi laimingas, vadinasi, tu šiame gyvenime neprisitaikai. Aišku, norisi kaltinti gyvenimą. Tačiau palauk, gyvenimas yra toks, koks yra, jis yra labai sudėtingas. Turbūt ne gyvenimas, o tu esi netvarkoje. Todėl pradėk nuo gyvenimo suvokimo.

Galbūt dabar tiki tuo, ką tau apie laimę perša reklama. Tačiau gali pasinaudoti šimtmečius kaupta kitų gyvenimiškąja patirtimi. Gali pasiskaityti, ką apie laimę kalbėjo Sokratas, Konfucijus, Kristus ir galbūt patikėsi, kad jų mintys buvo teisingos.

Pagrindinis principas yra paprastas - mylėk savo artimą kaip pats save, nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų. Bėda ta, kad kai nėra problemų, būti humanistu labai lengva, o kai atsiranda konfliktas, reikia turėti daug vidinės jėgos.

Šis Gintos Gaivenytės straipsnis publikuotas Lietuvos Ryte.