Audronės Sadauskaitės nuotraukos

Gruodžio 30 d. dar nesibaigus darbo dienai į licėjaus skaityklą sugužėjo apie 60 licėjaus alumnų, jų draugų ir svečių. Juos subūrė noras padiskutuoti apie iš Lietuvos išvykusio talentingo ir gabaus jaunimo - tokio kaip licėjaus alumnai - perspektyvas Lietuvoje, galimybę grįžti, jaunosios kartos vertybes ir požiūrį į patriotizmą.

Diskusijoje dalyvavo ir savo patirtimi bei komentarais dalinosi net tik alumnai, grįžę Kalėdoms iš įvairiausių pasaulio kampelių, tokių kaip JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Vokietija ir kt., bet ir Lietuvoje pasilikę ar dar tebesiruošiantys išvykti. Apvaliame diskusijos rate taip pat dalyvavo keturi svečiai: licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Seimo narys Mantas Adomėnas, organizacijos "Sugrįžus" prezidentas mokslininkas Daumantas Matulis ir Demokratinės Politikos Instituto ekspertė Indrė Balčaitė. Juos kalbino ir diskusiją moderavo TSPMI doktorantas Licėjaus Alumni Tarybos narys Vytis Jurkonis.

Įvardintos priežastys, skatinančios abiturientus išvykti studijuoti svetur, neatskleidė nieko naujo - minėtas noras mokytis geresniuose universitetuose, pažinti kitas kultūras, išmokti kalbą, noras pakeliauti, atverti sau platesnes karjeros galimybes ir pan. Tačiau tai, ko dažnai negirdime, bet kas tapo akivaizdu diskusijos metu, buvo besikeičiancios šiandieninio jaunimo vertybės. "Ar patriotizmas yra vertybė?" - klause vienas iš diskusijos dalyvių. Šiandien vertybe daugelis jaunų žmonių laiko kosmopolitišką gyvenimo būdą.

Kas atsakingas už vertybių formavimą ir ar yra būdas grąžinti lietuviams pasitikejimą savimi ir pasididžiavimą savo tautiečiais, šalimi, kultūra ir istorija? Pasak I. Balčaitės, kas dešimtas lietuvis yra dirbęs užsieny ilgiau nei pusmetį, kas rodo, kad maždaug dešimtadalis lietuvių gali būti laikomi emigrantais ir kad Lietuva yra kur kas platesnė nei mes ją įsivaizduojame. Po šio komentaro iškilo ir daugiau klausimų -ką tautai reiškia jos teritorija, ar būti patriotu būtinai reiškia sąsaja su šalies teritorija? Čia M. Adomėno pastebėjimas, kad Lietuva neišvengiamai turės skirti daugiau dėmesio bendravimui ir bendradarbiavimui su diaspora, buvo itin taiklus ir paskatino tolimesnius pasvarstymus apie tai, kokie galėtų būti tokio bendravimo būdai.

Toliau diskutuojant apie vertybes, S. Jurkevičius išreiškė didėjantį susirūpinimą abiturientų besikeičiančių požiūriu į studijas, kuris, pasak jo, palaipsniui išsikreipia: vis daugiau licėistų vyksta studijuoti į užsienį - pastaruosius dvejus metus apie 30% abiturientų - ne vien todėl, kad nori kažką pasiekti, o paprasčiausiai tam, kad išvažiuotų, nesvarbu kur, nes tai tapo madinga, taip visi daro, taip reikia. Jurkevičius taip pat pabrėžė, kad mokykla atlieka svarbų vaidmenį formuojant jauno žmogaus vertybes ir siekius ir kad, nors kartu su mokytojais jie visaip bando surasti būdų pabudinti patriotiškumą moksleiviuose, tai padaryti nelengva. "Kas kurs Lietuvą, jei visi gabus jauni žmonės kurs savo ateitį kažkur kitur?" - klausė licėjaus direktorius.

Šiame kontekste D. Matulis tapo gyvu įrodymu to, kad į Lietuvą grįžti verta, įmanoma ir kad galimybių kažką pasiekti čia yra, kitokių, bet yra. Lietuvoje baigęs magistrantūrą, JAV - doktorantūrą, ir vėliau pradėjęs dėstyti JAV universitete, Matulis prieš ketverius metus nusprendė sugrįžti, grįžęs įsteigė Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo laboratoriją, kurioje dabar jau dirba 32 specialistai - tiek, pasak Matulio, jis JAV būtų galėjęs pasiekti sulaukęs galbūt šešiasdešimties. Jei domina išgirsti daugiau apie jo patirtį, ar apie organizaciją "Sugrįžus", kurią jis su bendražygiais įsteigė padėti Amerikos lietuviams grįžti į gimtąjį kraštą, rašykite jam ar mums, mielai toliau tęsime šią diskusiją.

Bet svarbiausia buvo tai, kad patriotinės nuotaikos publikoje nebuvo sutiktos taikiai ir patikliai. Beveik visi kalbėjusieji atrodė susirūpinę mokslo padėtimi Lietuvoje ir palaikė nuostatą, kad išvažiuoti reikia, siekti reikia, nes Lietuvoje trūksta reformų, išteklių, kultūros ir tradicijų išugdyti šiuolaikišką, visapusišką, tolerantišką ir motyvuotą žmogų. Nors ir svečiai, ir publika turbūt teisūs, ir nors galiausiai nepriėjome konkrečių išvadų, džiaugiamės pavykusia ir emocijas bei mintis pajudinusia diskusija. Tikimės, kad nepamiršim apie tai kalbėti ir kad ateinančios Licėjaus Alumni diskusijos bus tokios pat įkvepiančios ir gausiai lankomos.

Dėkojame svečiams ir moderatoriui Vyčiui, taip pat Linui Tarasoniui ir Viktorijai Gečytei, kurie tvirtai gynė seminaro-diskusijos idėją ir padėjo jį organizuoti. Ir, žinoma, dėkojame licėjui už tai, kad priėmė ir mus išaugino tokius, kad turime dabar apie daug ką pakalbėti.