Dabartinė Lietuva – pokyčių, permainų, bei perkaitimų epicentras. Valdžia ir toliau mulkina dorus ir niekuo dėtus piliečius, laukinis kapitalizmas didina prarają tarp tų kurie nori bet tingi ir tų kurie netingi bet nežino ko nori, ekonomika siaučia kaip ugninis slibinas ir perkaitusiais dantimis grasina praryti visus savo vaikus: sėkmingus bei drąsius investuotojus, gabius menininkus, pripažintus mokslininkus, šaunius vadybininus bei likusius, kurie nebaigė licėjaus. Nuo visiško kracho bei mizantropinės degradacijos (kaip ir nuo besaikio tarptautinių žodžių vartojimo), be Rolando Pakso, tautą gali išgelbėti tik dvasinės vertybės bei gebėjimai, kurios teisingu keliu veda perspektyviausius Lietuvos žmones.
Dažnai Licėjus (neskaitant 44-osios vidurinės moksleivių nuomonės) vadinamas edukaciniu Lietuvos žiburėliu, ugdančiu šviesų ir gabų šalies jaunimą. Tad visgi, kokios vertybės rusena iš šios asmenybių kalvės išėjusio statistinio exLicėjisto širdyje, ir kokie bruožai pažymi kiekviena ex‘ą, kurio reikia Lietuvos ateičiai?
Tolerancija
Tai turbut pati pirma vertybė, kurią išssiugdo kiekvienas doras Licėjistas, daugeliu atveju atkeliavęs iš aplinkos, kurioje užbadyti pirštais kitokį, psichologiškai susidoroti su išsiskirinačiu iš minios yra natūralus dalykas. Beje, daugeliu atvejų tas kitoks anksčiau ir būdavo pats licėjistas. Pagarbą kitokiems „licėjavimo“ metu toliau sėkmingai skiepyja ir literatūros pamokose kankinantis gailestis vargonais grojančiam kupreliui ir vienišam Stepių vilkui bei menų užsiėmimuose kylanti pagarba sužinojus, kiek daug pasauliui davė ne tokia jau ir nemelsva senovės graikų kultūra ir Rap‘o bei necenzūrinių dainų džiaugsmą pasauliui suteikusi juodoji rasė. Galų gale, kai tave vadina knygų žiurke ir kieme klausia ar merginą susiradai Pegaso bibliotekoje, tai nelieka nieko kito, kaip tik pradėti gerbti kitokius.
Tikslo siekimas
Su pirmojo matematikos kontrolinio dešimtuko džiaugsmu licėjisto moralinėje daugybos lentelėje gimsta dar viena vertybė-bruožas – užsibrėžto tikslo siekimas. Dešimtuko sukeltas savirealizacijos džiaugsmas ir toliau skatina siekti naujų rekordų – tapti greičiausiai Mendelejevo lentelę mintinai galinčiu išvardinti moksleiviu, daugiausia Pi skaičiaus skaitmenų po kablelio per naktį išrašiusia mergina, ar tiesiog šiaip – tapti olimpiadininku. Tiesa, tokioje gabaus jaunimo pertekusioje aplinkoje kartais taip sunku surasti savęs vertą išskirtinį tikslą, jog kai kurie nejučia pradeda džiaugtis ilgiausiai iš savo bendraklasių neplovę galvos, anksčiausiai pajutę tą išskirtinę alkoholinės intoksikacijos būseną, gavę kvailiausią papeikimą už rūkymą mokytojų susirinkimo metu po skaityklos langais ir kitomis normaliam jaunimui įprastomis gyvenimo smulkmenomis. Tačiau viena aišku – jei nori, kad tavo vardas dar ilgai skambėtų direktoriaus lūpose, turi ir po licėjaus siekti sunkiai pasiekiamo (žinoma, visada išlieka alernatyva tiesiog išvažiuoti į Ameriką).
Plati pasaulėžiūra
Kad ir kaip keistai atrodytų šios „realinės gimnazijos“ nepažįstančiam pašalaičiui, standartiniai licėjistai pasižymi kiek platesniu požiūriu į gyvenimą bei pasaulį. Žinoma, visų pirma reiktų atmesti tuos, kurie perdėm susižavėję aukščiau aprašyta vertybe amžiams įstringa nuostabiajame olimpiadų ar matematikos kontrolinių užkariavimo pasaulyje. Gebėjimą suvokti pasaulį kaip skirtingų požiūrių visumą įskiepyja ne vien tik etikos, literatūros ar menų pamokos, bet ir galimybė asmeniškai prisidėti prie kultūrinio mokyklos gyvenimo kūrimo, iš kitos pusės pažvelgti į savo mokslo erdvę. Tik taip fizikos genijus gali pažinti, kad savo pirštais spaudant kai ką balto ne tik pasirašo formulė ant lentos, bet ir groja pianinas, ir tik taip jauna mergina gali suprasti kad gerai išlavinta burna gali ne tik padėti laimėti debatų turnyrą, bet ir žaisdama džiazo melodijomis pavergti ne vieną sinapsoidiškai plakančią širdį.
Tikėjimas savimi
Tačiau ex‘o vertybė-bruožas karūnuojanti visus kitus – tikėjimas savimi. Po gyvenimo simuliacijos licėjiškoje erdvėje, kurioje kiekvienas gali pajusti savirealizacijos džiaugsmą į gatvę išeina žinantis savo vertę, ambicingas, nebijantis siekti užsibrežto tikslo moksliukas, kuris, jei pakeliui į stotelę nebūna užpultas Šinipiškių paauglių gaujos, tiki šviesia ateitimi bei šviesiu savimi.
------
Jei pasaulis būtų biblioteka, dar kartą išryškinusi svarbiausius licėjisto šaunumus, tuo ir būtų galima pabaigti šį straipsnį. Tačiau skirtingai nei aiškiai apibrėžti knygų lentynų kontūrai, realybė turi vieną savybę, kuri gali daug ką apversti aukštyn kojom – reliatyvumą.
Iš vienos pusės, perskaitęs šį bruožų aprašymą gali susidaryti įspūdį, jog licėjistas – pagarbiai tolerantiškas, siekiantis savo tikslo, visapusiškai išprusęs bei savimi pasitikitis šaunuolis. Tačiau kai kam gali pasirodyti ir kitaip, kad licėjistas – jo tiesiogiai neliečiančias blogybes ignoruojantis, tik savo tikslų siekiantis egoistas, kuris plačiai žiūri į pasaulį idant atrastų visas galimas progas susikurti sau naudos, bei arogantiškai savo pasiekimais didžiuotis... Nors ir radikaliai skirtingus, šiuos du požiūrius skiria tik vienas dalykas – skirtingas aprašomojo ex‘o santykis su aplinka, o tiksliau, ar tu sugebi iš aplinkos tik imti, ar galbūt gebi ir jai duoti.
Grįžus prie ex‘licėjistui aktualios tematikos, bei pasitelkus Algimanto Čekuolio žodyną, galima ir čia įžvelgti abipusio ryšio tarp individo-ex‘licėjisto bei aplinkos-Licėjaus problematiką. Moksleivystės metais gavę tikrai daug iš Licėjaus, dauguma ex‘ų visa tai pamiršta vos tik pasibaigus išleistuvių pagirioms. Ir tai suprantama – juk baigus mokyklą, studijas, ateina metas kurti savo paties gerovę, siekti užsibrėžtų tikslų, karjeros, ir tik pakankamai daug įgavus, galbūt po 40 metų, peržengti į filantropinę gyvenimo stadiją nuperkant licėjui naują televizorių ar pervedant 2% Licėjaus Alumni asociacijai. Tačiau atsirada ir besielgiančių kitaip, kurie savotiškai sugeba išlaikyti ryšį su brandos metus menančia licėjaus aplinka. Vienas iš jų, ex‘as Gediminas.
Gediminas – paprastas statistinis 22 metų licėjaus alumnas, pragyvenimui užsidirbantis iš sėkmingo bei teisėto investavimo į Lietuvos vertybinių popierių rinką. Tačiau kaip ir kiekvienam statistiniam lietuviui, Gediminui kartais nutinka nestatistinių įvykių. Vienas iš jų (neskaitant netikėtų jo investicinio portfelio vertės nukritimų) – eismo įvykis, kuriame Gediminas ir jo motociklas nelygioje kovoje krito po balto prabangaus automobilio ratais. Skirtingai nei šio straipsnio autorius, Gediminas už moralinę bei fizinę žalą gautos kompensacijos neišleido nusipirkti naujiems lietiems motociklo ratlankiams, o nusprendė skirti tam, kas kadaise jį atvedė į teisingą pagrindinį gyvenimo kelią – licėjaus meninio gyvenimo skatinimui. Be iškilmingų ceremonijų Gediminas padovanojo menų kabinetui skaitmeninę menų albumų kolekciją, projektorių, nešiojamą kompiuterį, dalį pinigų skyrė naujo klavišinio instrumento įsigyjimui (senukas pianinas jau mūsų laikais buvo pavargęs) ir dar kitom nemažai kainuojančiom „smulkmenom“. Šie daiktai, skirtingai nei kai kurie licėjaus televizoriai, nebuvo pažymėti auksinėmis Gedimino geradarystes menančiomis graviūromis ar lipdukais.
Daug kam ši istorija gali pasirodyti tik kaip eilinis Alumni organizacijos triukas skatinti alumnus duoti pinigų licėjui. Tačiau pagrindinis Gedimino nuotykio elementas atitinkantis šio straipsnio esmę nėra pinigai, kurie yra blogis, o ex‘o išsaugotas glaudus ryšys su licėjaus aplinka. Kiekvienas iš statistinės ex‘ų populiacijos skirtingai parodo šį ryšį – vieni garsina Licėjaus vardą didžiuosiuose užsienio universitetuose, kiti kartą per metus grįžta aplankyti Pegaso idant įsitikintų, kad jų laikais „viskas buvo geriau“, treti augina vaikus ir ruošia juos licėjaus stojamiesiems egzaminams. Tačiau visada išlieka klausimas, ar licėjus, iš dalies kaltas dėl tavo vertybių bei bruožų suformavimo, išliks tik maloni prisiminimų tema pokalbiuose su senais draugais, ar pasaulis, kurio vertybes savo veiksmais vis dar gali kurti bei keisti ir tu.
Mykantas Urba (XI karta)